V. Kazela Alyvmedziai

„Alyvmedžiai“ paradoksaliai yra išminties knyga, kurioje nepasakoma jokios išminties. Paprastai iš vyresnių žmonių esame linkę laukti kone didaktinių nuorodų, tiesų, įsakymų, etinių priesakų ir kokios nors ypatingos asmeninės tiesos, kurią štai patvirtina visas autoriaus gyvenimo kelias. V.Kazielos žingsnis visiškai kitoks ir labai poetiškas – išmintis yra patylėti, ir nebūtinai slapukaujant, o tiesiog todėl, kad pasakyti nieko ir nereikia. Kai meilės, egzistencijos aistros yra praeityje, užtenka paprastumo pripažinti, jog tikrasis išminčius yra ne tas, kuris dėsto imperatyvus, o tas, kuris nemeluodamas kalba apie daiktišką ir kūnišką senatvės patirtį, kuri nėra nei labai patraukli, nei žadina smalsumą, nei kaip nors žaidžia su skaitytoju. „Alyvmedžių“ eilėraščių subjektas, kaip retas kuris lietuvių poezijoje, kalba apie fizinį skausmą, patiriamą senatvėje. Neišvengiamas ir suvokimas, kad artėja atsisveikinimas su šiuo pasauliu, tačiau, skirtingai nei kai kurių kitų autorių poezijos rinkiniuose, ši perspektyva netampa literatūrinio žaidimo ar net maivymosi priežastimi. 
Gyvenimas „Alyvmedžių“ subjektui yra toks, kad bet kada gali baigtis, ir tai nereikalauja jokio teatrališkumo, nes senatvėje aplanko suvokimas, kad gyvenimas kaip teatras jau yra beprasmis, nes tiesiog nebėra žiūrovų. Kaip ir K.Baublio knygoje, V.Kazielos poezijos rinkinyje „Alyvmedžiai“ kalbama apie tokią tikrovę, kurią pirmiausia yra įmanoma paliesti ir patirti betarpiškai. „Alyvmedžių“ kalbančiajam pats realiausias, nereikalaujantis slėptis ir meluoti veiksmas yra tiesioginis buvimas. Filosofas Arvydas Šliogeris daugelyje savo veikalų yra rašęs apie tylos ir verbalinės kalbos dichotomiją. V.Kaziela antrina mąstytojui, sakydamas, kad neretai senatvė išsemia žodžius ir palieka tylą, kuri ir yra tikrų tikriausia transcendencija. Taip A.Šliogerio ir V.Kazielos knygose įvyksta transcendencijos tyla. Skaitytojui ji leidžia patirti tai, kas daugelio iš mūsų gyvenimuose yra reta – išmintį, saiką ir harmoniją.

Ramūnas Čičelis

2019 Adikliene Lipdyta keramika2019 m. išleista nauja Genovaitės Adiklienės knyga „Lipdyta keramika“. Šią knygą - lipdymo iš molio pradžiamokslį sudaro septynios edukacinės pamokos, suskirstytos pagal didžiąsias metų šventes. Knyga įliustruota Genovaitės Adiklienės ir šviesios atminties jos vyro Kazimiero švilpynių nuotraukomis.

Apie knygą „Bičiulystės“ portale >>>

 

 

 

Žmonės prie Viržintėlės - apsakymai ir apybraižos. Antanas Gasperaitis. Utenos Indra, 2019.

Antanas Gasperatitis gimė 1931 metais Utenos seniūnijos Juodiškio vienkiemyje. Studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, mokytojavo, dirbo laikraštyje, jungtiniame knygyne, muziejuje. Todėl visai neatsitiktinai ėmė gilintis į krašto istoriją, rinko senienas, užrašinėjo senų žmonių pasakojimus, posakius, archaizmus, nuotraukas, dokumentus. Gali būti, kad Utenos krašte nerastume žmogaus giliau ir tiksliau žinančio laikotarpį nuo dvidešimtojo amžiaus vidurio iki šių dienų. Domėjimasis kraštotyra A. Gasperaitį vedė į pažintis ir net draugystę su iškiliais žmonėmis, todėl jo prisiminimuose dvasininkai, rašytojai, mokytojai, kultūros ir meno darbuotojai tikroviškesni, natūralesni, įdomesni. 1990-aisiais Antanui Gasperaičiui suteiktas Garbės kraštotyrininko vardas. 2013 m. suteiktas Utenos krašto garbės piliečio vardas, o 2004 m. įteikta LR kultūros ministerijos premija.
„Žmonės prie Viržintėlės“ – ne pirma kraštotyrininko knyga. Prieš keletą metų jis yra išleidęs „Tave papuošt žadėjom“, „Sopulinga sodiečių idilė“, „Sušildyk židiny mane“, „Rykščių raudos Utenos dvaruose“ ir kitas.
Naujausias leidinys „Žmonės prie Viržintėlės“ – tai apsakymų ir apybraižų rinkinys. Į jį autorius sudėjo savo naujausius literatūrinius rašinius, prisiminimus apie jau anapilin išėjusius poetą, vertėją Alfonsą Nyką-Niliūną, pedagogą, istoriką Vincentą Liulevičių, kun. Prof. Dr. Antaną Liuimą, ryškų teatrologą Antaną Jasūdį. Šis leidinys taps nedidele mūsų krašto istorijos ir kultūros dalimi.
Pažįstantys Antaną Gasperaitį, be abejo, pastebi jo paprastumą, didelę erudiciją, stebisi fenomenalia atmintimi, meile eiliniam žmogui, tėvynei, pagarba kad ir nedideliam žemės lopinėliui, kuriame gimė tiek daug garsių žmonių, garsinusių Lietuvą visame pasaulyje. Nepalikti užmarštyje viso to, kas mums brangu, ko gero, ir yra Antano gyvenimo, darbo ir kūrybos pagrindas.

Antanas Kibickas

2020 vasara

 

Kino namai TAURAPILIS logotipas

 

Taurapilis

pokst bendruomene

Utenos radijas

Jurates Mitalienes logo

Dailininko Laimono Šmergelio svetainė

Giedriaus Mazuro keramikos st

 

 www.zygeiviuslenis.lt