Spausdinti

Pabandom kurti humoristinį eilėraštį – rezultatas ne ką geresnis. Suskamba skambutis. Jau ruošiuosi išeiti, bet tarp durų atsistoja šlakuota nosimi, rusvo plauko papūtžandis ir sako:

- Jums, mokytojau, lengva buvo sugalvoti pirmą eilutę. Bet dabar pirmą sugalvosiu aš, o jūs antrą pasakykit, ilgai negalvodamas.

Visi žino, kad rašau eilėraščius, bet jokios garantijos, kad nesuklupsiu.

- Na, sakyk tą savo eilutę,- pasiūlau.

- Atsikėliau anksti rytą.- meta smagią eilutę papūtžandis.

Net nepajutau, kaip užbaigiau:

- Pilna lova privaryta.

Plojimai audringi, papūtžandis pasimetęs, o mokytojas su savo abejotinu pedagoginiu taktu neria iš klasės.

Kitą dieną, vos įėjęs į mokyklą, girdžiu, kaip mano jau pažįstami aštuntokai vienas kitą sveikina skanduodami:

Atsikėliau anksti rytą,-

Pilna lova privaryta.

Ir taip – gal visą mėnesį, kiekvieną rytą.

Nė vienas mano eilėraštis nei iki to, nei po to nebuvo tiek ilgai ir su tokiu pasimėgavimu cituojamamas.