- Smulkiau
- Kategorija: Petro Panavo internetinis dienoraštis
Gražūs mūsų šitie gyvenimaiBirželiai šitie Aukštaitijoje
Gražūs šitie atlaidais kasmetiniai
Vis dar švento Untano
Po Juknėnų klevais
Po baltų debesynų klajojimu
Virš sėliškų upių vingiavimo
Virš senosios Nalšios ežerynų
Virš pradžios Lietuvos
Per stebuklų stebuklą didžiausią
Ligi šiolei lietuviškos
Gražūs mūsų šitie gyvenimai
Vieninteliai
Nepakartojami
Poetas lyrikas, prozininkas, publicistas, dramaturgas, pedagogas, Utenos krašto Garbės pilietis – ir atviras bei tiesus žmogus, visada besilaikęs nuostatos, kad „pasaulis yra gražus, svarbu jo nesubjauroti dviveidyste, pataikavimu ir širdies kietumu“. 1972 m. atvažiavo į Uteną ir liko čia gyventi bei dirbti. Iki 1995 m. dirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju Utenos 4–joje vidurinėje mokykloje (dabar Utenos Dauniškio gimnazija), vėliau – Antalgės ir Utenos pagrindinėse mokyklose. 23 metus redagavo uteniškių kraštiečių klubo leidinį „Indraja”. Vedė pirmą Sąjūdžio mitingą Utenoje, atkūrė Utenos skautų draugovę ir kelis metus jai vadovavo. Literatūrinės Antano Miškinio premijos laureatas (2003 m., už rinktinę „…ateini, praeini, nueini…”), Vlado Šlaito premijos lauretas (2011 m., už atsiminimų knygą „Įkvėpimo auka”). Petro Panavo istorinės dramos „Daumantas“ motyvais Utenos kultūros centro „Žaliaduonių“ teatras pastatė spektaklį (2004). Sakmė apie poetą Antaną Miškinį ir jo brolius – „Trys broliai, juodvarniais lakstantys“ – paskutinis Petro Panavo kūrinys. Jo atsiminimai apie A. Miškinį, J. Šiožinį, P. Širvį, J. Baltušį, Č. Kudabą, E. Šimkūnaitę – istorijos, krašto pažinimo žinių, patriotizmo, meilės savo kraštui šaltinis.
Dienoraštis www.kulturautenoje.lt svetainėje atsirado 2008 m.. Dailininkas Laimonas Šmergelis mielai sutiko nupiešti Petro Panavo šaržą, kuriuo poetas labai džiaugėsi. Petras, nors jau buvo garbaus amžiaus, „prisijaukino“ kompiuterį ir įvairiomis progomis atsiųsdavo savo eilių, tekstų – naujų ir iš anksčiau išleistų knygų, kukliai ir šelmiškai klausdamas „ar čia tiks ta mano rašliava?“. Sakydavo, kad smagu žinoti, jog tekstai internete pasiekiami dideliam skaitytojų ratui - „gal kas paskaitys ir patiks...“.
Tai būtų gerai visa tai pamatyt iš Aukštybių.
Jei, žinoma, Jos dar yra. Jei iš viso Jos buvo.
O aš tikrai neišmanau teorijos tikimybių.
O aš nieko neišmanau, nors išgėręs dar smagus ant liežuvio.
Bet iš tikro – jau amen – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Petras Panavas 2014 06 03
- Smulkiau
- Kategorija: Petro Panavo internetinis dienoraštis
|
Petras Panavas |
|
|
VAIKAI Mūsų žemės vaikai
Žaidžia ir dainuoja. Savo žemę vaikai Kartais apžygiuoja. |
 |
|
Saugo žygio lazdas |
|
|
Nori likti vaikais |
|
|
Ir tikėti su vaikais |
|
| ( Iš rinkinio „Sugrįžkit, gervelės...") |
- Smulkiau
- Kategorija: Petro Panavo internetinis dienoraštis
Dauguma literatūrinių žanrų bei jų pavadinimų Europoje atėjo iš antikos, iš senosios Graikijos. Bet nemažą poveikį europiečių poezijai, kaip ir vaizduojamajam menui, turėjo ir Rytai, ypač japonų menas ir poezija. Jeigu nepatingėsite panaršyti internete, nesunkiai aptiksite komentarus ir net ištisas studijas apie japonų poeziją, apie dvi šios poezijos formas – tanką ir haiką. Pirmiausia išsivystė tanka. Tai penkių eilučių poezijos kūrinėlis. Pirmą eilutę sudaro penki skiemenys, antrąją – septyni, trečiąją penki, o ketvirtoje ir penktoje eilutėje vėl po septynis skiemenis. Taigi iš viso trisdešimt vienas skiemuo. Svarbiausia tankoje yra minties glaustumas, trumpumas, idėjų turtingumas, sugestyvumas. Skaitytojas turi atkurti, kas autoriaus nepasakyta. Iš tankos septynioliktame amžiuje išsivystė haikas. Iš esmės tai ta pati tanka, atmetus paskutiniąsias dvi eilutes. Paskutinis žodis haike dažnai pavartotas taip, kad skaitytojui sudaro nebaigtos minties įspūdį. Deja, išvertus tanką arba haiką į lietuvių ar kurią kitą kalbą, nebelieka to subtilumo, kurį turi originalas. Nežiūrint to, haikas (tiksliau – jo imitacijos) lietuvių poezijoje šiandien labai populiarus. Turbūt dėl jo glaustumo.
- Smulkiau
- Kategorija: Petro Panavo internetinis dienoraštis
Dar taip neseniai laukėme vasaros, o ji jau baigiasi. Dar taip neseniai su išgąsčiu klausėmės žodžio „krizė" ir jau apsipratome. Žilagalviai juokiasi: „Tai kad mums būtų kas pasiiūlęs tokią krizę pokario metais arba Sibire..." Taip, pensijos mažokos ir dar žada jas pamažinti, bet žilagalviai prisimena, kad buvo laikai, kai niekas nemokėjo jokių pensijų, bent jau kaime, kai nelabai kas išmanė, kas per daiktas ta bedarbio pašalpa, nes tokių lyg ir nebuvo. Bet Lietuvoje žmonės buvo įsigydrinę badu nemirti ir dėl tokių niekų kaip nepriteklius į kilpas nelindo. Ir beveik nevogė, nes vogti buvo negražu ir nuodėmė. O jeigu tais laikais būtų kas pasiiūlęs pinigų už vaikus, o tuos pinigus gavę tėvas ar motina būtų pragėrę, tai į tokį tėvą ar motiną visa parapija būtų pirštais rodžiusi. Kartų kartos tokį ar tokią būtų minėjusios kaip Dievo klaidą. Labai norėtųsi, kad tokių Dievo klaidų būtų kaip galint mažiau Lietuvoje. Kai pasižiūri į striksintį pirmokęlį, niekaip negali patikėti, kad va iš tokių pirmokęlių išaugo kišenvagiai ir automobilių vagys, visokio rango kyšininkai, nieko, išskyrus save, nematantys kai kurie ministrai ir Seimo nariai. Ir tik nuo mūsų, pirmiausia mokytojų ir tėvų, priklauso, kokia bus auganti karta, kokia bus Lietuva. O ji bus tokia, kokie būsime mes, kokiais išauginsime tuos, kurie šiandien dar tik į mokyklą striksi ir tiki kiekvienu mokytojo žodžiu. Ir mokosi stebėdami suaugusių gyvenimo būdą.
Petras Panavas
- Smulkiau
- Kategorija: Petro Panavo internetinis dienoraštis
2016 m. spalio 27 d. Utenos Dauniškio gimnazija šventė 45-ąjį jubiliejų. Ta proga čia apsilankė ir pamokas vedė buvę šios mokyklos pedagogai, įvairių laidų vidurinės mokyklos ir gimnazijos mokiniai. Petras Panavas tuometinei Utenos IV vidurinei mokyklai atidavė daug pedagoginio darbo metų. Kūrybingas, puikų jumoro jausmą turintis lietuvių kalbos mokytojas buvo mylimas daugelio mokinių kartų.
Puslapis 6 iš 7
