ANŪKAS, RAINIUKAS IR JŲ PIENIUKAS

Klibėjo, klibėjo - nusiklibėjo.
Virbėjo, virbėjo - nusivirbėjo.
Ir klausės atvirtęs keturių vėjĆų,
Kol duonos su pienu užsinorėjo.

Ir nešė per kiemą senelė pieną.
Pastatė tą pieną prie svirno sienos.
Ir ėmė ant slenksčio Rainiukas murkti.
Ir tartum vijurkas į kibirą niurkt.

Ištiško pienelis virš uosio vartų.
Pavirto pienelis į debesį baltą .
Ir spokso anūkas, ir spokso Rainiukas,
Kaip tolsta už girių tasai debesiukas.

Ir kraipo senelė galvą skarotą.
Ir dairos aplinkui Rainiukui šluotos.
Bet geras anūkas paslėpė šluotą,
Ūsus nosinate Rainiukui šluosto.

Rainiukas murkia, prašo atleisti,
Kad jų pienelis  už girių, už raistų ---

VĖJAS

 

Žydras vėjas lyg šlavėjas
Iš rytų, iš pietų
Debesėlį varinėja
Virš laukelių plačių.

Šiaušia krūmą ir pakrūmę,
Mėto varnas dangun.
Per pakrūmes vaikas dumia,
Bet užkliūna - ir bumbt.

Vai tai minkštos samanėlės,
Vai tai gera gulėt.
Klykia pešamos varnelės,
Lekia plunksnos žolėn.

Žydras vėjas lyg šlavėjas
Jas sušluoja krūvon
Ir per lauką varinėja
Kojytėlėm kreivom.

Pasigavęs žirgą raitas
Nušuoliuoja laukais,
O pakrūmėj lieka vaikas
Paausiais suveltais.

  VASARĖLĖS LAUKIMAS

 

Šviečia saulė, šviečia smėlis.
Švyti mūsų Adomėlis.
Ʋydi gėlės ir negėlės.
Tuoj sulauksim vasarėlės.

Kai sulauksim vasarėlės,
Mūsų laukia ežerėlis.
Ežerėly lydekaitė -
Sidabrinė karalaitė.

Ir nuskendęs baltas dvaras.
Ten keisti stebuklai daros.
Nors keisti - bet nevalia,
Net kai vasara žalia.

Tai stebėsim lydekaitę,
Margas kelnes atsiraitę,
Ir klausysim kirų šauksmo,
Pilni vasarėlės džiaugsmo -

VAIKŲ DIENA

 

Ai tai gera, ai tai gera!
Tėtis girdo linksmą bėrį.
Linksmas Rainis ir Sargiukas,
Linksmas pūko debesiukas.

Linksmos kregždės, linksmi kirai.
Linksmi vyrai ir pipirai.
Linksmi dėdės, linksmos tetos,
Visos - tartum pakylėtos.

Visos tartum oru plaukia,
Negraudina ir nešaukia.
Visos košia baltą pieną.
Visos ruošias Vaiko Dienai.

O tas vaikias - taigi aš!
Piešiu Saulę ir girias.
Girios ošia ir žaliuoja,
O aš kojom maskatuoju.

Ir klausausi balto kiro,
Vyturėlio "Čyru-vyru."
Taigi - būsiu ir aš vyru.
Visi vyrai iš pipirų.
Šitą aš gerai žinau!

       
BUS
 

Bus kūčiukų kalėdžiukų.
Tai skanu, tai gardu.
Bus eglutėj pelėdžiukų
Ir po tris, ir po du.

Bus žvaigždutė viršūnėlėj.
Tai spindės, tai žibės.
Tai bus šviesios "Kalėdėlės"
Net padangė žėrės.

Po Kalėdų -  Nauji Metai.
Ir mes būsim nauji.
Mainos metai lyg verpetai.
Tik veji ir veji --------------

    KALĖDĖLĖ

Snigo, snigo ir prisnigo. Ne bėda.
Atvažiuoja Kalėdėlė  Kalėda.

Lekia briedis devynragis per pusnis.
Žiba tviska ir eglelė, ir pušis.

Žiba tviska ir kelelis, ir namai -
Atvažiuoja Kalėdėlė, leliumai.

Per laukelį begalinį baltumoj,
Per tiltelį jievarinį, leliumoj.
---------------------------------------
Snigo, snigo, užsnigo. Ne bėda -
Atvažiuoja Kalėdėlė Kalėda.
     

PAVASARIS

Debesiukas - lyg žaisliukas
Danguje.
Vieversiukai ir pempiukai -
žmoguje.

Sveikas gyvas, sveikas gyvas,
Čir - vir - vir!
Ir ankstyvas, ir vėlyvas -
Čir - vir - vir!

Upeliukai - lyg Ć¾alĆØiukai
Pašiliuos,
Žmogeliukai - lyg nykštukai
Pašaliuos.

Sveiki gyvi, sveiki gyvi,
Čir-vir-vir!
Ir ankstyvi, ir vėlyvi -
Čir-vir-vir!!!

Pilna paukščių ir ne paukščių
Čir- vir - vir.
Kilsime ir mes į aukštį -
Čir-vir- vir ----

PRIE UPELIUKO

Gurga spurda upeliukas
Po ledu.
Kur tas mano žuveliukas?
Nerandu.

Sveikas gyvas, žuveliuke
Po ledu.
Kantriai lauksim čirvirvuko
 Mes abu.

Laukiam laukiam - nesulaukiam,
Bet atskris,
Suplazdės virš žalio lauko
Vyturys

Ant nematomo siūlelio
Po dangum.
O jį gąsdins perkūnėlis:
 Dun -dun - dun ...

Trenk į ledą, perkūnėii,
Jei gali,
Išvaduoki žuvelėlį.
Jei gali.

Parskraidinki vyturėlį,
Jei gali,
Išauginki žiedužėlį
Pašily

 

SŪPUOKLĖS

Aukštyn, žemyn.
Kad augtų linai.
Kad šviestų, žydėtų
Žaliai, mėlynai.

Aukštyn, žemyn,
Nors sukas galva,
Nors pinasi, mainos
Spalva su spalva.

Aukštyn, žemyn!
Nešaukit balsu!
Net jeigu atrodo
Ir baisiai baisu.

Lylia lyliutėle,
Žemyn, aukštyn
O mūsų laukeliai
Platyn ir platyn!

Žiūrėkit, broleliai-
Skrendu dangum.
Ajai!
Ojoj!
Laikykit -
Ir bumbt-----

VELYKOS

Virš Velykų dvaro
Aitvarai lakiojo.
Į Velykų stalą
Margučius nešiojo.

Prie Velykų stalo
Sukosi suktinis,
Virš VelykĆø dvaro
Suposi sūpynės.

Ir siūbavo dangūs,
Ir siūbavo žemė,
Kažkur upės rangės.
Kojos dangų rėmė.

         

 

SUKŪRĖM LIETUVĄ...

Sukūrėm Lietuvą. Iš rausvo molio, gelsvo žvyro.
Iš bėgančio vandens, iš girių žalumos.
Sukūrėm - kaip visi pasaulyje - Tėvynę.
Sukūrę dar pridėjom tolumos.

KUR AŠ?

Žmonės visokie. Kalbasi.
Žirgeliai visokie. Žvengia.
Paukščiai visokie. Skraido.
Kiškeliai per lauką  bėga.

 

Žuvelės visokios. Plaukia.
Vilnelės visokios. Vilnija.
Žvaigždelės visokios. Mirksi.
Mėnulis ir Saulė - šviečia.

 

Gėlelės visokios - žydi.
Bitelės visokios - dūzgia.
Skruzdėlytės namelį stato
Ir vis skubėdamos.

 

O kur aš, maža, nuskubėjau?
O senelė sakė - negalima:
Ten vilkelis senelio balsu dudena,
O ten - raganėlė ant šluotos-------

PASIKLYDUS

Putinėli, putolėli žaliasai,
Kur, sakyki, Utenėlė, Zarasai?

Pasiklydau, putinėli, tarp kelių
Ir takelio savo rasti negaliu.

Tai ir stoviu, ir klausaus, ir dairaus,
Panašus į putinėlį pats daraus.

Pažydėjęs balta žiedo gėlele,
Imsiu rausti putinėlio uogele.

Jį  pamatę gal paukšteliai atskubės,
Kur takelis, kur kelelis pakuždės------

BAUBAS

Mykia karvelės, jautukai baubia.
Mano senelė nuveja baubą.

Ir baubas slepias medžio šešėly.
Bet vėl iš lėto pradeda sėlinti

Mano žingsneliais, mano pėdelėm,
Plikom pakrūmėm, dirvos vagelėm.

Kaip man pabėgti nuo šito baubo,
Kad net jautukai pamatė baubia?

Kad net avytės bliauna ir blaškos.
Kad net antytės kūdroje taškos -

Bando nuvyti piktąjį baubą,
Juodai naktelei žemelę gaubiant- -

Miegok, vaikeli, sako senelė.
Mes jam uždrošim per uodegėlę.

Purto senelė rankoj rykštelę.
Na ir drąsumas mano senelės!

     
 TĖVELIAI, S U S I M Ą S T Y K I M E ...

Visi tėvai (arba beveik visi) įsitikinę, kad jų vaikai geresni už kaimyno ar pažįstamo. Tai turbūt nieko labai blogo, tik rodo meilę savo vaikams. Tai kur kas geriau už nemeilę. Deja, meilė dažnai būna akla, o akla meilė- pavojinga.
Senas kaip pasaulis ir pasakymas: "Svetimoj aky pamato ir krislą, o nuosavoj nemato net vežimo". Tokia įžanga galima būtų pradėti bet kokį moralizuojantį straipsnį, bet kokia tema. Tačiau šį kartą norėtūsi pakalbėti labai apie konkrečius dalykus - dvi ausį ir akį rėžiančias ydas, paplitusias tarp paauglių: rūkymą ir keiksmažodžius.

Neseniai vietinėje spaudoje ir televizijoje buvo užsiminta ir apie mano kuklų asmenį. Ačiū tiems, kurie užsiminė. Elektroniniu paštu gavau ir Laimos, studentės iš Utenos", pasveikinimą su gražiu jubiliejum" ir prašymą atsakyti į kelis klausimus, nes autorė norinti "parengti straipsnelį". Kur tą straipsnelį ketina spausdinti, autorė nenurodė. Kiek vėluodamas ir labai striukai atsakiau, atsiprašydamas už vėlavimą ir striukumą, ir mandagiai pasiūliau daugiau informacijos pasiieškoti kad ir Utenos dienoje", kur jubiliejiniai" klausimai ir atsakymai užėmė visą puslapį. O nuotraukos paieškoti patariau internete, nes paskutinį kartą nusifotografavęs aš jau panašus į dinozaurą".

Be išimties visos Europos laikraščiai kasdien kartoja: demokratija, laisvė, krizė. Kartoja ir kartoja, nors lietuvis, keliaudamas per Europą, demokratiją mato visur, o krizės beveik nemato, išskyrus tuos atvejus, kai bando susirasti darbo. O štai Lietuvoje, vos įvažiavai į kokį miestą, nužvelgei namų fasadus, ir matai - " krizė". Nereikalingi jokie žodžiai ir paaiškinimai. Paimkime kad ir Utenos daugiabučių fasadus. Dauguma jų blokiniai, žinoma, pilki, neišvaizdūs. Tokie jau pastatyti buvo, skubant gyventojams suteikti šiokią tokią pastogę. Kol buvo statomas socializmas (beveidis, o vėliau ir su žmogišku veidu), stovėjo tie beveidžiai blokiniai ir būtų taip stovėję dešimtmečius.

PAGALIAU - APLENKĖME
 Kadaise toks Nikita Sergiejevičius Chruščiovas pažadėjo pavyti ir pralenkti Ameriką. Nepavyko vargšui. Dabar irgi nelengvi laikai, krizė, bet mes, lietuviai, pagaliau tapę vėl laisvi, spjovėme į visas krizes ir nušluostėme nosis ir šviesios atminties Nikitai Sergiejevičiui, ir Amerikai, ir likusiam pasauliui -  pirmieji pasiūlė«me skirtis greitai ir pigiai. „Greičiausiai išskirta pora - per tris dienas", „Mūsų skyrybų centras - skyrybų pasaulio čempionas", - džiaugsmingai skelbia internetinė reklama. O tiems, kurie dar neįsisavino kompiuterinio raštingumo pagrindų, tokie ar panašūs reklaminiai šūkiai šviečia spaudoje ir ant transporto priemonių. Neseniai, sako, į vienas parapijos kapines tokiais pažadais pasipuošęs autobusas atvežė laidotuvių dalyvius. Štas optimistinis pažadas, sako, taip linksmai nuteikė žmones, kad net „Amžiną  atilsį" neįprastai linksmai skambėjo. Tik kelios moterėlės, skaitydamos užrašą  ant autobuso šono, garsiai piktinosi ir skubiai žegnojosi, lyg staiga pamačiusios raguotąjį.

TAI BUVO PRIEŠ DVIDEŠIMT METŲ (Baltijos kelio dvidešimtmečiuii)

Minime unikalų mūsų istorijos faktą - Baltijos kelio dvidešimtmetį, mūsų nepriklausomybės atkūrimo preliudią. Visi, stovėję tame kelyje, šiandien jaučiasi prisilietę savo rankomis prie istorijos ir tuo pagrįstai didžiuojasi. Prisimenu, tą kart trys iš keturių mano šeimos narių nekantriai laukėme tos dienos, kada susikibsime į gyvą  žmonių grandinę per tris respublikas. Bet staiga man paskambina iš ekskursijų biuro ir klausia, ar aš nepamiršau, kad turiu su grupe ekskursantų iš Utenos vykti į Kaukazą. Tikrai jau buvau pamiršęs, o dabar teisindamasis dar pridedu, kad esu pasiruošęs vykti į Baltijos kelią. Ekskursijų organizatorĆ« ima mane maldauti, kad važiuočiau, dabar toks sujudimas, kad kitą  vadovą  surasti būtų sunku, o atšaukti ekskursijos, už kurią  jau ir pinigai sumokėti, negalima. Po nemažų abejonių, atsikalbinėjimų ir pamąstymų pagaliau sutinku vykti į tą  nelemtą  Kaukazą: juk du šeimos nariai Baltijos kelyje dalyvaus tikrai, o trečiasis tą  pačią  dieną  galės pasižvalgyti, kas vyksta Gruzinų karo kelyje.

Ištikėjom visais dievais -
Ir paliko tik netikėjimas.
Vėl pradėsime iš pradžios -
Nuo Perkūno ir nuo Žemynos.
Ištikėjom visais dievais,
Išvaidinom savo tikėjimus,
Vėl pradėsime nuo (ne)vilties
Ir nuo pirmojo atradimo- - - -

Aštuntoje klasėje pavaduoju susirgusią lituanistę. Pagal planą gramatikos pamoka, bet mokiniai prašo, kad būtų literatūra. Prašo pakalbėti apie poeziją. Užkalba dantį, bet tegu. Kalbėdamas pacituoju Maironį, Nerį, vieną kitą iš dabartinių poetų. Bet mokinukai vėl užkliūna už varčios – ir vėl viskas iš pradžios: kaip pradėti eilėraštį? Pasiūlau žaidimą: aš pasakau pirmą eilutę, o jie tegu čia pat, nedelsdami, sugalvoja antrą. Bet daugumai antroji eilutė išeina nei šiokia, nei tokia.

Petro Panavo atsiminimų knyga “Įkvėpimo auka“ sutiktuvėsPastaruoju metu pastebimas susidomėjimas memuarine literatūra. Leidykla „Baltos lankos" gruodžio 14 dieną žada pristatyti uteniškio rašytojo Petro Panavo atsiminimų knygą „Įkvėpimo auka". Tai savotiška Lietuvos istorija, prasidedanti nuo lenkų okupuoto Vilniaus krašto likimo pavaizdavimo. Vaikystės prisiminimai, karo ir pokario metai parodomi labai įtikinamai. Ironijos prizmė tos autentikos nesumenkina.

Petras Panavas ilgus metus dirbo mokytoju. Tie metai knygoje parodyti irgi labai įtikinamai.

MŪSŲ ATGIMIMAS IR RUSAI

 Buvo įdomu sužinoti, kaip į įvykius Lietuvoje reaguoja Rusijos gyventojai, ypač inteligentija. Nemažai nuostabai, didelio priešiškumo daugelis nejautė, tik nelabai susigaudė, dėl ko esame nepatenkinti ir ko norime. Prisimenu, grįždamas iš Vingio parko mitingo, autobuse įsikalbėjau su vidurinio amžiaus rusu. Pasisakę buvęs Vilniuje komandiruotėje, o dabar važiuojantis lyg tai į Uteną (gerai jau neprisimenu). Galimas daiktas, nes į Uteną, kaip į pramonės miestą, daug kas tais laikais atvykdavo tarnybiniais reikalais. Paklausė, kokiais reikalais lankausi Vilniuje. Pasakiau teisybę – vykstu iš mitingo. Susidomėjo. O kai sužinojo, kad mitinge buvo kalbama apie Hitlerio ir Stalino suokalbį, apie Ribentropo ir Molotovo paktą, apie Lietuvos okupaciją 40 – aisiais metais, net kelis kartus prašė patikslinti, niekaip negalėdamas patikėti, kad va taip viešai, dalyvaujant valdžios atstovams, buvo kalbama apie tokius dalykus. Jokio priešiškumo ar nepritarimo nerodė, tik kažką mąstė. O pamąstęs vėl imdavo ir paklausdavo. Atsisveikino labai šiltai ir palankiai mano atžvilgiu nusiteikęs.

PRIEŠ ŽALGIRĮ

Žynio regėjimas
Menės ir krūtinės išpuoštos margai.
Iš Juodųjų marių vandenį žygūnai semia.
Kūne milžino - ligos daigai.
Bet dar skverbiamės svetur, atsižadėję savo žemių. 

 

Dar nepamiršome suokalbio tarp Hitlerio ir Stalino, po kurio Lietuva tapo slenksčiu tarp dviejų slibinų ir neteko savo nepriklausomybės bei valstybingumo. Ketinau šia tema parašyti straipsnį, bet tiek jau rašyta ir kalbėta, kad kartotis nesinori. Siunčiu porą eilėraščių iš Atgimimo metais išleisto rinkinio „Tarpežerių regėjimai". Juose skaitytojas, tikiuos, nesunkiai apčiuops nelaisvės dešimtmečių nuotaikas, neviltį ir tikėjimą .

P e t r a s  P a n a v a s

Petras Panavas  IŠ   MOKYKLINIŲ    ISTORIJŲ
           
Prieš pradedant rašyti rašinį, vėl įspėju klasę, kad vengtų staigių minties šuolių. Bet mokiniai ir vėl prirašė linksmų dalykų. Net Virginija, šiaip jau raštinga ir nuovoki mergina. Atverčiu  šios nuovokios abiturientės sąsiuvinį ir iš lėto, su pauzėmis, pasitelkęs orią intonaciją, skaitau: „Petras Cvirka savo romane „Žemė maitintoja“ vaizduoja, kaip Juras Tarutis grįžta iš armijos, susitinka su Monika, apsiveda ir kimba į darbą, ir jiems gimsta Kaziukas“.
Pirmoji klykti ir spardytis ima rašinio autorė. Kai kurios jos draugės dairosi ir stebisi: kas čia juokingo?

Išleistas naujas (2010 m. Nr. 1 (43)) Utenos kraštiečių klubo „Indraja" laikraščio numeris, kuriame rasite Petro Panavo ir Boleslavo Jauniškio atsiminimus, Reginos Katinaitės Lumpickienės poeziją, interviu su Utenos A. Ir M. Miškinių viešosios bibliotekos direktore Vida Graunkštyte, Vytauto Kazielos  straipsnį apie 2010 m. poezijos šventę „ ... ir saulas diementas žėruos", Dovilės Franckevičienės straipsnį, skirtą Vytauto Valiušio 60-ąjam jubiliejui. Leidinio redaktorius - Petras Panavas.

 „Indraja" (2010 m. Nr. 1 (43)) >>>

Išleistas naujas (2011 m. Nr. 1 (44)) Utenos kraštiečių klubo „Indraja" laikraščio numeris, kuriame rasite profesoriaus Bernardo Blažio, socialinių mokslų daktaro Antano Čiužo, Leliūnų seniūnijos seniūnės Linos Petronienės, Prekybos, pramonės ir amatų rūmų direktoriaus Sergejaus Rybakovo atsiminimus apie kraštietį akademiką Kazimierą Meškauską,  Petro Panavo atsiminimus apie šiemet Anapilini išėjusį  poetą Justiną Marcinkevičių, pedagogo, prozininko, eseisto Stepo Eitminavičiaus novelę. Šiame „Indrajos" numeryje skaitytojams pateikiama Stepo Eitminavičiaus recenzija Alvydo Katino poezijos knygai „Nugalėję lygumas", Antano Ryliškio  ir Vytauto Kazielos poezija. Neskaičiusius Petro Panavo knygos „Įkpėpimo auka", sudomins ir paskatins susirasti bibliotekoje ar pas draugus ir perskaityti praėjusiais metais išleistą leidinį Petro Panavo ir Rūtos susirašinėjimas „Įkvėpimo auka ir Aukos atsakymas". Šiame „Indrajos" numeryje publikuojami ir redaktoriaus Petro Panavo istorinio sakmių romano fragmentai - lyg pažadas, jog skaitytojai greitai turės galimybę džiaugtis nauja Petro Panavo knyga. Skaitytojai taip pat ras Birutės Nenėnienės straipsnį apie neeilinį kultūros įvykį Utenoje - „Žaliaduonių" teatro premjerą - Sauliaus Šaltenio „Jasoną".

„Indraja" (2011 m. Nr. 1 (44)) >>>

 

Kino namai TAURAPILIS logotipas

 

Taurapilis

pokst bendruomene

Utenos radijas

Jurates Mitalienes logo

Dailininko Laimono Šmergelio svetainė

Giedriaus Mazuro keramikos st

 

 www.zygeiviuslenis.lt

Utenos hipodromas

kamanos (2)