Sielos akinių atspindžiai
Būna taip: žydi gamta ir mes – žydėdami – virptelime nuo lyg ir kasmetinių staigmenų, nuo lyg ir neatsitiktinių dvasios įvykių. Stebėdamiesi mėginame išsaugoti tas gražias akimirkas, kad kada nors pagyventume jomis. Būna taip.
Ši įžanga susijusi su poezijos puotos valanda Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje – pačioje gegužės pradžioje pristatyta Eglės Kirilauskaitės eilėraščių knyga „Vejamės rūką" (2014; „Indra").
Neįprastas vakaras: daugiausia susirinko žmonės, pažįstantys Eglę, prisimenantys ją dar mažą arba kaip mąstančią mokinę, kaip literatų klubo „Verdenė" aktyvią narę.

Pažįstantys Eglę, jos artimuosius – visa ši aplinka kažkuriuo metu pasufleravo kitokio buvimo – menininko – galimybes. Neįprastas vakaras: skaitomi eilėraščiai, reflektuojamos praeities atkarpėlės tarsi kūrinio įvaizdžiai ar motyvai.

„Vejamės rūką" – jauna knyga, matanti daug gražių pasikeitimo pavidalų ar sustojanti ties nekintamais dalykais. Knygos pabaigoje yra toks sakinys:
„Sunkiausia liko praeity" –
Ir sielos akinių stiklus
Galiu nuspalvinti šviesiau.
Ši mintis galėtų padėti suprasti daugumą kūrinių. Gal ne tiek suprasti, kiek paieškoti vidinio labirinto kelių. Eglės tekstuose akimirkos, nuostabos, meditacijos tyrinėjamos lyg pro didinamąjį stiklą. Tai galbūt tolina nuo sentimentalumo ar banalybių pavojaus. Kita vertus, pats postmoderniausias tekstas neretai yra pakylėtas, priartintas prie romantizmo stilistikos. Visa tai paprasčiausiai gražu. Nes tai poezija, o ne eiliavimas.
Na taip: aš irgi esu Eglės aplinkos buvęs asmuo. Mokiau jos mamą, mokiau ją pačią. Praeity. Bet negalėčiau teigti, jog tai leidžia man labiau pajusti „Vejamės rūką". Ir negalėčiau, ir neturėčiau – juk meninio teksto paslaptys nebūtinai paslėptos biografinėse detalėse.
Kalbu labai abstrakčiai, gal ir koduodamas kai kurias įžvalgas. Bet šitai yra iš džiaugsmo, kad Eglė Kirilauskaitė parašė knygą, kad į bbilioteką atėjo žmonių, norinčių ir ją, ir autorę pagerbti.

Stepas Eitminavičius