Uteniškiai kūrėjai PagulbyjeHarmonija po Beržinių birželiu, kur ateinama, susitinkama, išeinama

Regina Stakėnienė

Utenos literatų klubo „Verdenė" pirmininkė

Atlaidai, kaip teigia krikščionybė, - begalinis malonių šaltinis mums ir ypač mirusiųjų vėlėms. Žinodami tai, Utenos klubo „Verdenė" literatai nuoširdžiai ruošėsi į Poezijos atlaidus Pagulbyje Sekminių, o pagoniškoje Lietuvoje vadinamoje Beržinių išvakarėse. Atlaidus jau septintus metus organizuoja muzikas, dainininkas, poetas, verslininkas Kazimieras Jakutis. Septintieji Poezijos atlaidai buvo skirti aukštaičio, Rokiškio krašto poeto Alfonso Keliuočio šimtosioms gimimo metinėms. Greta jo buvo minimas ir žymus jo brolis žurnalistas, rašytojas, vertėjas Juozas Keliuotis. Brolių keliai visada buvo greta ir arti. Net ir tada, kai Juozas kalėjo tremtyje, o Alfonsas tremties išvengė, nes grįžo į gimtinę. Už nepadarytas nuodėmes į kalėjimą Panevėžyje pateko jų tėvas. Už tai, kad buvo geras, pavyzdingas ūkininkas, kad puikiai auklėjo savo vaikus, leido juos į mokslus Kauno Vytauto Didžiojo universitete, vėliau Vilniuje, Paryžiuje. Besimokantys sūnūs bendravo su žymiausiomis to meto Lietuvos ir užsienio asmenybėmis, rašytojais, žurnalistais, menininkais, filosofais. Alfonso ir Juozo Keliuočių likimo keliai persipynė su S. Nėrim, J. Tumu-Vaižgantu, J. Kossu- Aleksandriškiu, B. Brazdžioniu, A. Miškiniu, J. Aisčiu, J. Miltiniu, V. Mykolaičiu- Putinu, J. Gruodžiu.

Apie tai dar pasikartojome, važiuodami į jubiliejinę šventę, skirtą poetui A. Keliuočiui. Į ją vežė poeto mokinys, žmonos Monikos sūnėnas Algimantas Stakėnas. Jam ypač rūpėjo susitikti su savo pussesere, krikšto dukra , Kauno valstybinio dramos teatro aktore Aušra Keliuotyte. Prisiminėme ir tai, kad poetas A. Keliuotis 1987 metais dalyvavo rokiškiečių ir uteniškių literatų susitikime Utenoje. Tada dar buvo visiškai jauni, besikuriantys literatų klubai. Manau, kad Rokiškyje veikė vienas stipriausių literatų klubų provincijoje. Daugelis literatų jau buvo išleidę knygas, jautėsi profesionalumas, gilus kolegų kūrybos žinojimas, draugiškumas, labai estetiškas ir švelnus humoras. Nuvykus į Juknėnus, labai atidžiai apžiūrėjus Antano ir Motiejaus Miškinių gyvenimo ir kūrybos ekspoziciją, rasdavosi daug pažįstamų. Daug kas iš jų buvo asmeniškai pažįstami su A. ir M. Miškiniais. A. Keliuotis su Antanu Miškiniu dirbo „Naujosios Romuvos" redakcijoje. Jie smulkiai aptarinėjo jų gyvenimus, slapyvardžius. Ypač Kossu-Aleksandriškio, prisimindami kiekvieną Kossu raidės reikšmę. Tais pačiais metais keliavome ir į Rokiškį. Čia atmintin ryškiai įstrigo pažintis su menininku Lionginu Šepka. Rokiškio kūrėjai jau tada šį menininką vertino kitaip, nei buvo kuriama viešoji nuomonė.

Šventė prasidėjo nuo Alfonso Keliuočio šimtmečio paminėjimo. Šią, ypatingąją dalį vedė Rokiškio Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos direktorė Alicija Matiukienė. Reikia labai gerbti savo kraštą ir darbą, kad taip kruopščiai būtų kaupiama ir saugoma medžiaga: rašytinė, filmuota, fotografijos, laiškai... Juose- asmenybių, formavusių jaunimo, kūrėjų dvasines vertybes bei nacionalinį lietuviškumą, gyvenimai, likimai ir palikimai.

Literatūros tyrinėtojas, humanitarinių mokslų daktaras Ramutis Jarmalavičius apibūdino Alfonso ir Juozo Keliuočių įtaką Lietuvos kultūrai ir literatūrai. Jo manymu, tai viena kitai lygiavertės asmenybės brandžiai ir atsakingai dirbusios ir vedusios savo tautiečius lietuviškosios filosofijos, kultūros ir meno, asmenybės tobulumo link. Iš Alfonso Keliuočio pasisakymo filmuotoje juostoje, galima suvokti, kad tokį suvokimą jiems formavo tėvai, perdavę dar pagoniškąsias tradicijas, papročius, atsakomybės svarbą.

Įspūdingi buvo Kauno valstybinio dramos teatro aktorės Aušros Keliuotytės tėvo poezijos skaitymai. Nepaprastai jautrūs. Reikia didelės valios ir meilės skaitant artimiausio žmogaus jautriausius, asmeniškiausius išgyvenimus, pajausti savo būsimą tėtį, rašiusį eiles prieš aštuoniasdešimt metų, perteikti jo jaunystės išgyvenimus. Ypatingai jaudinančiai skambėjo bardės lopšinė Eglutei pagal tėtės, poeto A. Keliuočio žodžius. Ji galėtų tapti ne mažiau žinoma, nei daina „Buvo naktys švento Jono".

Šią šventės dalį vainikavo Pagulbio ir romantinės roko grupės koncertas. Nuoširdžiai, tarytum maldaudamas būrin išėjusius poetus Alfonsą, Sigitą, Paulių, Justiną, Joną ... dainavo Kazimieras Jakutis, keisdamas gitarą, grupei pritariant instrumentais.

Poetas Alfonsas buvo minimas ir Rojalio kambaryje, kuriame vyko literatūriniai skaitymai, daugiausia aukštaičių tarme. Čia savo kūrybą skaitė verdeniečiai – rašytojas, pedagogas Stepas Eitminavičius, literatė, pedagogė, muzikė Audronė Misiukaitė, literatė Aldona Pelanienė. Literatus globojo Daiva Vilkickienė, Rokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos direktorės pavaduotoja. Tuo pačiu metu kieme po apeigine liepa skambėjo bardų melodijos, smuikas, kiti instrumentai. Šią, itin melodingą šventės dalį vedė pats šeimininkas K. Jakutis.
Pasižvalgydami po nuostabiai gražius peizažus, namų link važiavome susikaupę, susimąstę, nuo įspūdžių nenurimstantys, galvodami apie žmones, kurie paliko svarbius pėdsakus, kodus mūsų kartai ir būsimiems kūrėjams.
Grįžau, mąstydama ir apie šiek tiek pažintą Moniką Vaikšnytę- Keliuotienę, pratęsusią A. Keliuočio genealogiją - jam pagimdė Eglę, Aušrą ir Rasą. Poeto ir Monikutėsp , suvalkietės iš Važatkiemio kaimo, gyvenimai ir likimai buvo panašūs. Ji taip pat augo dideliame ūkyje, jos motina, brolis, sesuo dėl to buvo ištremti, tėvas po sunkių kankinimų mirė savuose namuose, namai ir žemės atimti, - čia įsikūrė mokykla, vėliau medicinos punktas. Monikai pačiai teko skintis kelius į mokslus, gyvenimą. Ji ir Alfonsas dar spėjo sulaukti iš Sibiro grįžusių Vaikšnių, jau sunkiai sergančios motinos Agotos. Gal dėl patirtų sunkumų, gal dėl šeimose įskiepytų savybių abu jie buvo geraširdžiai, gerai sutarė, stengėsi vienas kitą suprasti ir pagelbėti. Tik neilgam. Monika mirė jauna, palikusi, kaip sako, A. Keliuotis, dukroms augti pačioms... Monikos gyvenimas nutrūko pačiame gražiausiame gyvenimo vingyje. Abu jie Amžinybėn išėjo naujųjų metų išvakarėse (1974 ir 1994 metais).

Perrašydama Monikos laiškus, dar jaunystėje rašytus seseriai Konstancijai, švelnius, pilnus rūpesčio savo artimaisiais, motina, besimokančiais sūnėnais, galvojau apie ją kaip puikią mamą, žmoną, poeto artimiausią moterį. Farmacininkė Monika buvo labai panaši į savo seserį dvasingąją vienuolę seserį Antaniną.

Pagulbio kluone senos senos sūpynės ir lopšiai liūliuojantys, sūpuojantys praeities ar dabarties progiminaičius, mokytojų mokinių vaikus, pernykštė žolė pastogėje, šiųmetė- pievose, žili žibintai virš bendraminčių kūrėjų jaunų galvų, didžiulis nutrintas lagaminas pašalėje, šiuolaikiškai apšviestas berželis fone, pantininkų, pontininkų ar pūntininkų protarmėmis skambantys posmai, kartais virtę dainomis- tai harmonija su Alfonso Keliuočio šimtąja styga, jo Švento Jono naktų spalvomis, skambėjusia ir vis pasikartojančia lopšine...Harmonija po Beržinių birželiu, kur ateinama, susitinkama, išeinama...

 

 

2020 vasara

 

Kino namai TAURAPILIS logotipas

 

Taurapilis

pokst bendruomene

Utenos radijas

Jurates Mitalienes logo

Dailininko Laimono Šmergelio svetainė

Giedriaus Mazuro keramikos st

 

 www.zygeiviuslenis.lt