PAGALIAU - APLENKĖME
Kadaise toks Nikita Sergiejevičius Chruščiovas pažadėjo pavyti ir pralenkti Ameriką. Nepavyko vargšui. Dabar irgi nelengvi laikai, krizė, bet mes, lietuviai, pagaliau tapę vėl laisvi, spjovėme į visas krizes ir nušluostėme nosis ir šviesios atminties Nikitai Sergiejevičiui, ir Amerikai, ir likusiam pasauliui - pirmieji pasiūlė«me skirtis greitai ir pigiai. „Greičiausiai išskirta pora - per tris dienas", „Mūsų skyrybų centras - skyrybų pasaulio čempionas", - džiaugsmingai skelbia internetinė reklama. O tiems, kurie dar neįsisavino kompiuterinio raštingumo pagrindų, tokie ar panašūs reklaminiai šūkiai šviečia spaudoje ir ant transporto priemonių. Neseniai, sako, į vienas parapijos kapines tokiais pažadais pasipuošęs autobusas atvežė laidotuvių dalyvius. Štas optimistinis pažadas, sako, taip linksmai nuteikė žmones, kad net „Amžiną atilsį" neįprastai linksmai skambėjo. Tik kelios moterėlės, skaitydamos užrašą ant autobuso šono, garsiai piktinosi ir skubiai žegnojosi, lyg staiga pamačiusios raguotąjį.
Aš, išgirdęs šitą pasakojimą ir internete susiradęs Skyrybų centro skelbimą, nežinojau, ar juoktis, ar verkti, ar pritarti naujovėms, ar piktintis. Bemąstydamas, kaip elgtis, staiga nei iš šio, nei iš to prisiminiau mūsų literatūros klasiką Juozą Baltušį, kuris kadaise vieno pasisėdėjimo užstalėje metu paklausė manęs, kiek kartų esu skyręsis.. Kai pasakiau, kad dar nė karto, klasikas draugiškai paplojo man per petį ir pasakė: „Jeigu dar gali kentėti- kentėk.. O tai pirst-pirst ir apsivedė, pirst-pirst ir išsiskyrė. Visos jos vienodos - kam juokinti žmones..."
Pasakymas, kad visos ir visi vienodi, gal ir per daug kategoriškas, bet antrąją pusę dažniausiai pasirenkam tokią, kokios esam verti. Be abejo, skyrybų visiįkai išvengti nepavyksta net morališkai brandžiausioms bendruomenėms, bet didžiuotis, kad esame skyrybų pasaulio čempionai, kažin ar labai gudru. Tiesa, žalias jaunimėlis kartais teigia, kad mes, vidutinio ar vyresnio amžiaus žmonės, esame beviltiškai atsilikę, kad reiktų eiti į koją su gyvenimu, mąstyti naujai. Bet juk nieko naujo moralės srityje nei išradome, nei suradome. Jau senovės Romoje buvo toks moralinis pakrikimas, tokia papročių degradacija, kad mes, ko gero, tokio lygio dar nepasiekėme. Bet kai kurie istorikai teigia, kad kaip tik dėl moralinio degradavimo Romos imperija ir žlugo... Yra apie ką pamąstyti.
Pasakymas, kad visos ir visi vienodi, gal ir per daug kategoriškas, bet antrąją pusę dažniausiai pasirenkam tokią, kokios esam verti. Be abejo, skyrybų visiįkai išvengti nepavyksta net morališkai brandžiausioms bendruomenėms, bet didžiuotis, kad esame skyrybų pasaulio čempionai, kažin ar labai gudru. Tiesa, žalias jaunimėlis kartais teigia, kad mes, vidutinio ar vyresnio amžiaus žmonės, esame beviltiškai atsilikę, kad reiktų eiti į koją su gyvenimu, mąstyti naujai. Bet juk nieko naujo moralės srityje nei išradome, nei suradome. Jau senovės Romoje buvo toks moralinis pakrikimas, tokia papročių degradacija, kad mes, ko gero, tokio lygio dar nepasiekėme. Bet kai kurie istorikai teigia, kad kaip tik dėl moralinio degradavimo Romos imperija ir žlugo... Yra apie ką pamąstyti.
Petras Panavas