Petro Panavo internetinis dienoraštis

	ŽOLINĖ	Petras Panavas
	Žolės visokios taip kvepia tiktai per Žolinę. Iš pievų vaikystės, iš ilgesio begalinio. Viskas taip atsitolino, taip atsitolino, Bet padangė ir vėlei – lyg žydintis linas.
	Nors linas nežydi per Žolinę, jau daug kas nežydi, Bet gerumą glėbiais gali nešti Per kiemą, per lauką, per visą pasaulį didelį Ir pakilti į dangų apkabinęs kvepiančią naštą.
	Vėl skamba varpai. Virš kalvų Aukštaitijos, virš ežerynų. Vėl norisi viską atleisti ir sau, ir nedraugui. Pušys ir liepos šventoriuos, prie vieškelių rymo, Atmintį mūsų ir Žolinių sakmę saugo - - - - - - - - - - - - - 2012 08 09.

	Petras Panavas
JONINIŲ NAKTĮ
Virš pievų ir upės ūkas. Aname krante kažkas ūkia. Briedžių ir laumių bridimas per upę. O paparčio žiedo švytėjimas - per patį vidurnaktį. Kaip jį surasti?
Kupole rože, kiek vėlelių aukštoj padangėj. Visos jos kupoliavo. Ir tenai turbūt kupoliauja, Nes šitoks visokių garsų ir naktinės tylos skambėjimas Tikrai ne iš nieko.
Gaililio rasos, gaililio. Tai kaitina kraują, tai kaitina Nuogas bėgimas per pievą prieš Saulės tekėjimą. Džiaugiasi Milda deivutė – gražumas šito gyvenimo, Vienas gražumas -------------------------

	Petras Panavas
VAIKAI Mūsų žemės vaikai Žaidžia ir dainuoja. Savo žemę vaikai Kartais apžygiuoja.
Saugo žygio lazdas Lyg kokį stebuklą. Net kai skuta barzdas – Su vaikais paūkia.
Nori likti vaikais Tiek, kiek tiktai gali, Šaukt su žemės vaikais Girioj trali – vali.
Ir tikėti su vaikais Laumėm, girių monais. Jei nebūtų vaikų – Kaip gyventų žmonės? - - -
	( Iš rinkinio „Sugrįžkit, gervelės...")

Dauguma literatūrinių žanrų bei jų pavadinimų Europoje atėjo iš antikos, iš senosios Graikijos. Bet nemažą poveikį europiečių poezijai, kaip ir vaizduojamajam menui, turėjo ir Rytai, ypač japonų menas ir poezija. Jeigu nepatingėsite panaršyti internete, nesunkiai aptiksite komentarus ir net ištisas studijas apie japonų poeziją, apie dvi šios poezijos formas – tanką ir haiką. Pirmiausia išsivystė tanka. Tai penkių eilučių poezijos kūrinėlis. Pirmą eilutę sudaro penki skiemenys, antrąją – septyni, trečiąją penki, o ketvirtoje ir penktoje eilutėje vėl po septynis skiemenis. Taigi iš viso trisdešimt vienas skiemuo. Svarbiausia tankoje yra minties glaustumas, trumpumas, idėjų turtingumas, sugestyvumas. Skaitytojas turi atkurti, kas autoriaus nepasakyta. Iš tankos septynioliktame amžiuje išsivystė haikas. Iš esmės tai ta pati tanka, atmetus paskutiniąsias dvi eilutes. Paskutinis žodis haike dažnai pavartotas taip, kad skaitytojui sudaro nebaigtos minties įspūdį. Deja, išvertus tanką arba haiką į lietuvių ar kurią kitą kalbą, nebelieka to subtilumo, kurį turi originalas. Nežiūrint to, haikas (tiksliau – jo imitacijos) lietuvių poezijoje šiandien labai populiarus. Turbūt dėl jo glaustumo.

Skaityti daugiau...

Petras Panavas

DEGANT LAUŽAMS

Dega laužai.
Sausio tryliktoji.
Prisimena.
Kalba tie,
Kurie tų laužų
TADA
Neregėjo,
Nes nenorėjo regėti.

Šitaip visados:
Vieni – po tankais,
Kiti
Iš jų kraujo išaugusias rožes
Susiskina.
Ir pabandyk
Po to
Atimti - - - - - - - - - - - - - -

(Iš rinkinio „Praamžiaus paunksmėje")

TRYS KARALIAI

Trys karaliai,
Dar bevardžiai,
Dailiai apsirėdę,
Trys karaliai
Žilabarzdžiai
Po žvaigždele sėdi.

Trys karaliai
Žilabarzdžiai
Dailiai sušukuoti,
Trims karaliams,
Dar bevardžiams.
Aš vardus tuoj duosiu.

Trims karaliams
Žilabarzdžiams,
Dailiai paauksuotiems,
Trims karaliams,
Dar bevardžiams,
Vardus susapnuosiu.

Atspėk – kokius?

Poetas Petras Panavas siunčia šviesų ir linksmą eiliuotą sveikinimą artėjančių švenčių proga, skirtą ir mažiems ir dideliems, vis dar tikintiems stebuklais.

BUS ...

Bus kūčiukų kalėdžiukų.
Tai skanu, tai gardu!
Bus eglutėj pelėdžiukų
Ir po tris, ir po du.

Bus žvaigždutė viršūnėlėj.
Tai spindės, tai žibės!
Tai bus šviesios Kalėdėlės -
Net padangė žėrės!

Po Kalėdų – Nauji Metai.
Ir mes būsim nauji.
Mainos metai lyg verpetai,
Tik veji ir veji - - - - - - - -

( Iš rinkinio „Sugrįžkit, gervelės...)

Nuotrauka V.Čepaitės (www.ukmergietis.lt)

Prieškario metais buvo įsteigta Ukmergės miesto premija. Pirmuoju Ukmergės literatūros fondo premijos laureatu 1937 metais tapo profesorius Vincas Mykolaitis – Putinas už romaną „Krizė". 1938 metais ši premija buvo paskirta rašytojui Kaziui Borutai už knygą „Mediniai stebuklai". 1999 metais buvusios premijos vietoje įsteigiama kasmetinė premija, pavadinta poeto Vlado Šlaito vardu, kuris, likimo nublokštas į Angliją, 1995 metais ten ir mirė. Šią premiją yra gavęs ir žinomas dabartinis poetas Kęstutis Navakas ( kilęs iš Utenos rajono), ir garsus kalbininkas Zigmas Zinkevičius (gimęs Ukmergės rajone). Nuo 2008 metų Vlado Šlaito premijai gauti konkursas skelbiamas visoje šalyje. 2011 m. lapkričio mėnesio 25 dieną Ukmergės Vlado Šlaito bibliotekoje premija buvo įteikta tryliktajam laureatui. Lietuvos rašytojų sąjungos valdybai pasiūlius, nukonkuravęs šešis likusius kandidatus, juo tapo uteniškis Petras Panavas už atsiminimo knygą „Įkvėpimo auka". Iškilmes pradėjo pats ... Vladas Šlaitas – paleistame garso įraše, įrašytame 1969 m. lapkričio 9 d. Čikagos jaunimo centre, buvo girdėti jo žingsniai, balsas, poezija. Premijos įteikimo metu kalbėjo vienintelis likęs gyvas Vlado Šlaito klasės draugas Henrikas Gintautas, rašytojų sąjungos valdybos narys Benediktas Januškevičius, Utenos A. ir M,. Miškinių bibliotekos atstovės B. Vaškelienė ir R. Mikalauskienė, net keli ukmergiškiai, skambėjo muzikiniai sveikinimai, o naujojo laureato kalba išspaudė ne vieną šypseną ir buvo palydėta garsiomis ovacijomis.

Geriausias metas, žinoma, ruduo.
Spalvų kontrastai - lyg smagiuos peveiksluos.
Kiek aukso nebyliuos tarpežerių languos
Ir kiek nedaug po šitą auksą vaikšto.

Nėra kur eit. Nėra prasmės skubėt.
O paukščio skrydis - lyg stebuklo skiltis.
Atrodo, tik pilna vandens duobė,
Bet kaip gražu virš tos duobės pakilti.

Ir pavadinti ežerą vardu,
Ir iš vardų peizažą sudėlioti.
Ir nesijuokt daugiau iš pakilių maldų,
Gyvenimą dar liečiant tartum votį---

Išleistas naujas (2011 m. Nr. 2 (45)) Uteniškių kraštiečių klubo „Indraja" laikraščio numeris, skirtas Utenos miesto 750-ajam jubiliejui. Miesto gimtadieniui skirtame leidinyje - Utenos rajono savivaldybės mero Alvydo Katino sveikinimas, šiai šventei skirtos Uteniškių kraštiečių klubo „Indraja" prezidento profesoriaus Arvydo Šaltenio mintys, LMA akademiko, profesoriaus Vytauto Sirvydžio jaunystės prisiminimai apie Uteną. Vilniaus pedagoginio universiteto profesorius kraštietis Romas Pakalnis siunčia uteniškiams jubiliejinius linkėjimus atsakomybės tema. Architektas, restauratorius dr. Napoleonas Kitkauskas, sveikindamas gražios miesto šventės proga, kviečia ir toliau saugoti savo istorines vertybes. Skaitytojus sudomins prof. dr. Algirdo Vyžinto straipsnis apie muziką, muzikinį gyvenimą Utenos padangėje įvairiais laikotarpiais. Šiame „Indrajos" numeryje spausdinami poeto Algimanto Baltakio atsiminimai apie Antaną Miškinį ir Birutės Nenėnienės straipsnis apie 2011 m. Antano Miškinio literatūrinės premijos laureatą Algimantą Baltakį bei Antano Miškinio literatūrinės premijos laureatų eilės.

Skaityti daugiau...

2011 m. gegužės 14 dieną Varėnos rajone, Pauosupės kaime, šalia Anzelmo Matučio drevės, vyko 16-oji „Poezijos pavasarėlio" šventė, sukvietusi gausų būrį Anzelmo Matučio poezijos mylėtojų, vaikų ir suaugusių, iš Varėnos, Alytaus, Trakų ir kitų rajonų bei miestų. Pirmą kartą tokia šventė buvo organizuota 1985 metais, dalyvaujant pačiam poetui. Ir šiais metais, baigiantis renginiui, buvo paskelbti laureatai – dvi (vyresnio ir jaunesnio amžiaus) moksleivės ir vienas profesionalus poetas. Už gražiausią eilėraštį vaikams apie Tėvynę, Žemę, Gamtą „Poezijos pavasarėlio 2011" laureatu tapo uteniškis Petras Panavas.

Nuotraukoje - laureatai ir Varėnos rajono savivaldybės atstovai

Išleistas naujas (2011 m. Nr. 1 (44)) Utenos kraštiečių klubo „Indraja" laikraščio numeris, kuriame rasite profesoriaus Bernardo Blažio, socialinių mokslų daktaro Antano Čiužo, Leliūnų seniūnijos seniūnės Linos Petronienės, Prekybos, pramonės ir amatų rūmų direktoriaus Sergejaus Rybakovo atsiminimus apie kraštietį akademiką Kazimierą Meškauską, Petro Panavo atsiminimus apie šiemet Anapilini išėjusį poetą Justiną Marcinkevičių, pedagogo, prozininko, eseisto Stepo Eitminavičiaus novelę. Šiame „Indrajos" numeryje skaitytojams pateikiama Stepo Eitminavičiaus recenzija Alvydo Katino poezijos knygai „Nugalėję lygumas", Antano Ryliškio ir Vytauto Kazielos poezija. Neskaičiusius Petro Panavo knygos „Įkpėpimo auka", sudomins ir paskatins susirasti bibliotekoje ar pas draugus ir perskaityti praėjusiais metais išleistą leidinį Petro Panavo ir Rūtos susirašinėjimas „Įkvėpimo auka ir Aukos atsakymas". Šiame „Indrajos" numeryje publikuojami ir redaktoriaus Petro Panavo istorinio sakmių romano fragmentai - lyg pažadas, jog skaitytojai greitai turės galimybę džiaugtis nauja Petro Panavo knyga. Skaitytojai taip pat ras Birutės Nenėnienės straipsnį apie neeilinį kultūros įvykį Utenoje - „Žaliaduonių" teatro premjerą - Sauliaus Šaltenio „Jasoną".

„Indraja" (2011 m. Nr. 1 (44)) >>>

Atgal

Išėjo Poetas

(Atsiminimų fragmentai)

Visa Lietuva nulenkė galvas - Vasario 16 dieną išėjo didžiausias ir mylimiausias Lietuvos poetas. Tie, kuriems Likimas leido bent trumpam asmeniškai pabendrauti su Poetu, niekados nepamirš tų akimirkų.

Po mano antrojo rinkinio („Po debesiu baltu") pasirodymo, rekomendavus A. Miškiniui, J. Strielkūnui ir J. Baltušiui, 1979 metais buvau priimtas į Rašytojų sąjungą. Justinas Marcinkevičius, klausydamas P. Bražėno skaitomos mano biografijos, pusbalsiu nustebo, kad man „jau tiek metų". Matyt, Poetas pamanė, kad turėčiau būti jaunesnis. Po balsavimo ir pasveikinimų visi keturi, tik ką įšventinti į rašytojus, pagal tuometinę tradiciją balsavusius pakvietėme į kavinukę. Pakvietimą nesimuistydami priėmė net savo šlovės zenite tada buvę Juozas Baltušis ir Vytautas Petkevičius. Bet Justinas Marcinkevičius, paaiškinęs, kad turi daug nebaigtų darbų, gražiai atsiprašęs išskubėjo namo.

Skaityti daugiau...

Sausio tryliktosios naktį pasigirdo telefono skambutis. Skambino duktė: paimtas ar imamas Televizijos bokšto pastatas, dūžta langų stiklai. Visi miegai išgaruoja. Prasidėjo...
Netrukus ateina pirmosios žinios apie aukas prie Televizijos bokšto. Vilnius tyli, bet Kaunas kalba ir rodo.
Iš Utenos į Vilnių rieda mašinos, pilnos sunerimusių uteniškių.
Stovėdamas prie Aukščiausios Tarybos stebiu viskam pasiruošusius žmones. Pasigirsta giesmė „Marija, Marija". Net ir nelabai didelį kataliką šios giesmės melodija ir Maironio žodžiai, parašyti lyg šiai dienai, jaudina iki ašarų. Vienas kitas jau braukia skruostą.

Skaityti daugiau...