Aštuntoje klasėje pavaduoju susirgusią lituanistę. Pagal planą gramatikos pamoka, bet mokiniai prašo, kad būtų literatūra. Prašo pakalbėti apie poeziją. Užkalba dantį, bet tegu. Kalbėdamas pacituoju Maironį, Nerį, vieną kitą iš dabartinių poetų. Bet mokinukai vėl užkliūna už varčios – ir vėl viskas iš pradžios: kaip pradėti eilėraštį? Pasiūlau žaidimą: aš pasakau pirmą eilutę, o jie tegu čia pat, nedelsdami, sugalvoja antrą. Bet daugumai antroji eilutė išeina nei šiokia, nei tokia.
Pabandom kurti humoristinį eilėraštį – rezultatas ne ką geresnis. Suskamba skambutis. Jau ruošiuosi išeiti, bet tarp durų atsistoja šlakuota nosimi, rusvo plauko papūtžandis ir sako:
- Jums, mokytojau, lengva buvo sugalvoti pirmą eilutę. Bet dabar pirmą sugalvosiu aš, o jūs antrą pasakykit, ilgai negalvodamas.
Visi žino, kad rašau eilėraščius, bet jokios garantijos, kad nesuklupsiu.
- Na, sakyk tą savo eilutę,- pasiūlau.
- Atsikėliau anksti rytą.- meta smagią eilutę papūtžandis.
Net nepajutau, kaip užbaigiau:
- Pilna lova privaryta.
Plojimai audringi, papūtžandis pasimetęs, o mokytojas su savo abejotinu pedagoginiu taktu neria iš klasės.
Kitą dieną, vos įėjęs į mokyklą, girdžiu, kaip mano jau pažįstami aštuntokai vienas kitą sveikina skanduodami:
Atsikėliau anksti rytą,-
Pilna lova privaryta.
Ir taip – gal visą mėnesį, kiekvieną rytą.
Nė vienas mano eilėraštis nei iki to, nei po to nebuvo tiek ilgai ir su tokiu pasimėgavimu cituojamamas.