Bet nelauktai netikėtai atgavom laisvę ir demokratiją ir ėmėme daryti tvarką: balkonus pradėjome stiklinti taip, kaip kam tiktai padiktavo laisvės supratimas, langus irgi - kaip kas išmanydami. O dar nestiklintuose balkonuose, paprastai pačiame viršuje, lyg laisvės vėliavas kartas nuo karto iškabiname marškinius, kelnes ir kelnaites bei įvairiausių dydžių biusthalterius, kurie tarytum šauktų: eikite ir rinkitės, visokių dydžių turime, užteks visai Europai ir biusthalterių, ir jų savininkių. O štai gėlių balkonuose beveik nematyti. O jei pasimato, tai kelnių, kelnaičių ir moteriškų liemenęlių fone. Tą foną, žinoma būtų galima nuleisti žemiau, bet kai tiek demokratijos, kai aplinkui krizė, argi tai galvoje? Jokioje normalioje Europos šalyje, net pačioje demokratiškiausioje, net apimtoje krizės, tokie išsidirbinėjimai būtų neįmanomi. Gyventojai, sudarkę savo gyvenamųjų namų fasadus, būtų negailestingai nubausti ir privalėtų nedelsiant ištaisyti savivaliavimo pasekmes, nežiūrint į tai, krizė dabar ar ne krizė. Nereikėtų jokių parlamentų, pakaktų savivaldybės potvarkio.

Tiesa, pirmosios grožio suvokimo kregždės jau pasirodė - sušvito keli renovuoti daugiabučiai, glostantys ir akį, ir širdį. Deja, gerai įsižiūrėus, kartais ir juose galima aptikti įvairaus sukirpimo balkonų bei langų. Negi ir nauji rūbai bus su lopiniais? Negi laisvė ir krizė taip trenkė per pakaušius, kad jau neatskiriame, kur gražu, o kur nei šis, nei tas? Apie kitus krizės reiškinius Utenoje -  kitą  kartą.