Žolės visokios taip kvepia tiktai per Žolinę. Iš pievų vaikystės, iš ilgesio begalinio. Viskas taip atsitolino, taip atsitolino, Bet padangė ir vėlei – lyg žydintis linas.
Nors linas nežydi per Žolinę, jau daug kas nežydi, Bet gerumą glėbiais gali nešti Per kiemą, per lauką, per visą pasaulį didelį Ir pakilti į dangų apkabinęs kvepiančią naštą.
Vėl skamba varpai. Virš kalvų Aukštaitijos, virš ežerynų.
Vėl norisi viską atleisti ir sau, ir nedraugui. Pušys ir liepos šventoriuos, prie vieškelių rymo, Atmintį mūsų ir Žolinių sakmę saugo - - - - - - - - - - - - -
