Audimų raštai, siuviniai ir siuvinėjimas, margučiai ir mezginiai, drožyba ir kalviškos kryžių saulutės, tapyba, medis, molis, akmuo, verbos, nėriniai, žolynai, lengvi, it pienės pūkas, karpiniai ir saule spindintys šiaudų sodai – ar viską beišvardysim, kiek mūsų krašto meistrai sukūrė ir sunešė vieni kitiems ir plačiajai publikai, muziejaus lankytojams parodyti.
Muziejų misija – formuoti žmogaus istorinę, kultūrinę, socialinę patirtį, aktyviai ir įtaigiai, tradicinėmis ir šiuolaikinėmis komunikacijos priemonėmis pristatant visuomenei muziejuose saugomus, restauruojamus ir tyrinėjamus žmonijos ir ją supančios aplinkos materialius ir nematerialius liudijimus.
Muziejus yra atminties institucija, kuriai keliamas uždavinys kurti ir tvirtinti tautos tapatumą, aktualizuoti istorinį bei kultūrinį paveldą, permąstyti istorinę praeitį. Taip pat šiuolaikinis muziejus yra ne tik atminties vieta, bet kartu ir medija, plačiąja prasme – komunikacijos priemonė, aktyviai skleidžianti informaciją visuomenėje.
Todėl dėsninga, kad muziejuje pristatomos tradicija rajone tapusios, nuo 1974 metų organizuojamos Utenos tautodailės meistrų pavasarinės parodos, kuriose eksponuojami patys naujausi meistrų darbai, iš jų renkami darbai regioninei konkurso „Aukso vainikas“ parodai. Parodoje dalyvauja ir patyrę meistrai, konkursinių parodų prizinių vietų nominantai ir laureatai, ir pirmuosius žingsnius žengiantys kūrėjai – tradicijos tąsa ir kūrybos džiaugsmu neseniai „užsikrėtę“ kruopštūs auksarankiai.

2005 m. pradėtos rengti kasmetės respublikinės konkursinės liaudies meno parodos, kurių metu išrenkami ir aukso vainikais apdovanojami geriausi liaudies meistrai. Parodomis visų pirma palaikomos ir populiarinamos tos kūrybos kryptys, kurių šaknys remiasi Lietuvos etninėmis tradicijomis. Tokie kūriniai – tai mūsų šalies tradicinės kūrybos aukso fondas, užtikrinantis tolesnį liaudies meno gyvybingumą ir tąsą. Vertinama už geriausius penkerių metų laikotarpiu sukurtus vaizduojamojo (skulptūra, tapyba, grafika, karpiniai), taikomojo meno (tekstilė, keramika, medžio dirbiniai, kalvystė, juvelyrika), paprotinių dirbinių (margučiai, verbos, sodai) ir kryždirbystės (kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai, koplytėlės ir kt.) darbus.
Iki šių dienų „Aukso vainiko“ laureatais yra tapę trys meistrai iš Utenos: Vytautas Valiušis (2007 m. ir 2015 m.), įvertintas už keramikos kūrinius; šviesios atminties kryždirbys Pranas Kaziūnas (2009 m.), pažymėtas už kryždirbystės tradicijos puoselėjimą, ir Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė (2007 m.), apdovanota už grafikos (linoraižinių) kūrybą. 2022 metų „Aukso vainiko“ konkurso regioninio turo paroda vyks Visagine.
O kol kas pasižvalgykime po tradicinę pavasarinę Utenos rajono tautodailės kūrinių parodą.
Šių metų pavasarinėje parodoje darbus eksponuoja 57 autoriai. Vertinimui pateikti vaizduojamojo (tapyba, grafika, karpiniai), taikomojo (tekstilė, keramika, medžio dirbiniai, kalvystė) meno kūriniai ir paprotiniai dirbiniai – sodai, margučiai, verbos.
Parodos dalyviai: Asta Adiklienė (mezginiai), Genovaitė Adiklienė (keramika, tapyba), Asta Andrašiūtė (karpiniai), Anelė Araminienė (audimas, drožyba, tapyba), Aušra Banuškevičiūtė (nėriniai), Aistė Barkutė (siuvinėjimas, tapyba), Danutė Blažienė (tekstilė), Kristina Černiauskienė (žaislai), Angelė Dikmonienė (tapyba), Regina Eidžiulienė (tapyba), Irena Eitminavičienė (sodai), Edmondas Griškevičius (drožyba), Vida Griškevičienė (siuvinėjimas), Tadas Gurkšnys (drožyba), Zita Indriūnienė (sodai), Valdas Yla (drožyba), Giedrius Juodis (drožyba), Milda Karpovienė (žaislai), Saulė Katinienė (žolynų kompozicijos), Danutė Kiškienė (pynimas iš vytelių), Elena Kiškienė (pintinės juostos), Giedrė-Kristina Kiškienė (mezginiai, nėriniai), Janina Kubilienė (vytinės juostos), Margarita Krupeckienė (siuvinėjimas), Justina Kulbačiauskaitė Žebelienė (tekstilė), Edita Kušleikienė (tapyba, nėriniai, margučiai, žolynų kompozicijos), Zita Lašinskienė (siuvinėjimas), Emilija Leipuvienė (mezginiai), Jūratė Lukšienė (papuošalai, mezginiai, nėriniai), Žydronė Mameniškienė (grafika), Alvydas Mažeikis (akmens skulptūra), Loreta Motiejūnienė (keramika), Nijolė Nagienė (tapyba), Valerija Nagienė (siuvinėjimas), Almutė Paukštienė (siuvinėjimas), Lina Paukštienė (karpiniai), Vida Paulauskienė (tekstilė), Danutė Pleitienė (pynimas iš vytelių), Alvyda Puodžiukaitė (nėriniai, siuvinėjimas), Alvyda Ramanauskienė (tekstilė), Marija Rinkevičienė (sodai), Daiva Seibutienė (mezginiai), Alvydas Seibutis (drožyba), Rasa Slesoriūnienė (karpiniai, margučiai), Julija Stankevičienė (mezginiai), Aleksandra Stasytienė (vytinės juostos, siuvinėjimas), Giedrė Sudniūtė (karpiniai), Vytautas Šemelis (drožyba, margučiai), Stanislava Šinkūnienė (siuvinėjimas), Ramutė Tutinienė (sodai), Audra Udrienė (verbos), Eugenijus Vanagickas (kalvystė), Rūta Vanagickienė (karpiniai), Birutė Valiukienė (tapyba), Vanda Valiušienė (keramika), Vytautas Valiušis (keramika), Liuba Volkova (odos gaminiai), Alvyra Žemaitienė (tapyba), Domantas Žilėnas (vytinės juostos).
Ypatingai džiugina šiaudų sodai, kurių vėrimo tradicijos saugojimo, skatinimo ir plėtojimo paraiška pateikta UNESCO ir belieka tikėtis, kad Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, greta jau esančių trijų Lietuvos teiktų vertybių: kryždirbystės ir jos simbolikos Lietuvoje, dainų ir šokių švenčių tradicijos Baltijos šalyse bei sutartinių – lietuvių polifoninių dainų, papildys ketvirtoji – šiaudinių sodų tradicija. Visos Utenos meistrės – Irena, Zita, Ramutė ir Marija – vertos pagarbos ir padėkos.
Yra ir kitų meistrų, puoselėjančių į Lietuvos Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą įtrauktų vizualiojo meno kūrinių gamybos tradicijas – tai kryždirbystės pavyzdžiai, verbos, pintinės juostos, delmonai. Kai kurios, pavyzdžiui, pintinės juostos, išties išskirtinės, būdingos tik Aukštaitijai, yra tapusios šio regiono reprezentaciniu ženklu. Todėl itin džiugu, kad tradicija tęsiama, interpretuojama, plėtojama, o kūrybos bandymais dalijamasi su žiūrovais. Norėtųsi, kad ir kryždirbystės, medžio drožybos, audimo meistrų tradicijos taip pat būtų puoselėjamos, žinios perduodamos jaunajai kartai. Deja, gyvenimo tempas, technologijų kaita ir įtakos jaunajai kartai padaro ne tik teigiamą poveikį. Meistrystė dažniausiai reikalauja daug ir kruopštaus darbo, nuolatinio įgūdžių tobulinimo, kuriems reikia ir laiko, ir kantrybės. Tenka tik apgailestauti, kad kai kurių sričių meistrų gretos jau kurį laiką nepasipildo jaunais talentingais kūrėjais.
Tačiau tikrai rasite kur paganyti akis: suskaičiuokite peiliuko rėžius nuostabiuose popieriaus karpiniuose, kuriuos pristato karpytojos Lina, Rūta ir Rasa, arba kilpeles ir akeles Editos ir Aušros nėriniuose ir mezginiuose, dar ir dar karą sugrįžkite prie Elenos ir Janinos juostų, paglostykite akimis (galite ir paliesti) meistro Alvydo rankų sušildytą akmenį, mintimis pasimatuokite Emilijos, Daivos, Julijos, ar Astos riešines, arba Alvydos veltus gaminius. Visko neišvardysime. Pasirinkite patys ir šviesiomis mintimis apgaubkite, geru žodžiu pamaloninkite jums mieliausią meistrą, pagirkite jo kūrybą, padrąsinkite ir paskatinkite pradedančiuosius, remkite visus tęsiančius ir puoselėjančius tradiciją.
Jei norite daugiau – užsukite į Utenos kraštotyros muziejaus padalinį Laisvės kovų muziejų (Stoties g. 39). Ten jus pasitiks Irenos Eitminavičienės šiaudinių sodų kolekcija, pristatoma parodoje „Tarp dangaus ir žemės“. Jei norite dar daugiau – apžiūrėkite Utenio aikštės stiklo kubuose eksponuojamus Lietuvos Puodžių karaliaus Vytauto Valiušio tradicinius molio dirbinius, kurie yra pirmoji parodos, skirtos V. Valiušio kūrybinio keramiko kelio 50-mečiui, dalis. Arba skirkite laiko ir nuvykite į dar vieną muziejaus padalinį – Vytauto Valiušio keramikos muziejų ir meno centrą Leliūnuose. Ten ne tik apžiūrėsite išskirtinę tradicinės keramikos kolekciją, bet ir savo rankomis galėsite pamėginti sukurti unikalų indą iš molio.
Ir visuomet sugrįžkite. Kasmet – į tradicines tautodailės parodas. Kaskart – kai išsiilgsite tradicijos ir erdvės istorijos atminčiai, meno ir pokalbių. Muziejus Jūsų laukią visada.

Parodos aptarimas vyks 2022 m. gegužės 11 d. 15 val.

Utenos rajono tautodailininkų klubo „Svirnas“
pirmininkė Zita Indriūnienė

Utenos kraštotyros muziejaus direktorė,
menotyrininkė Jovita Nalevaikienė