Daugiaprasmis reginių kaleidoskopas vis sukasi Kuktiškėse, knygnešio ir kryždirbio kiemelyje
Pirmąjį vasaros šeštadienį, Šeštinių ir Tėvo dienos išvakarėse, dar gyvomis Poezijos pavasario nuotaikomis, Kuktiškių miestelio kultūros darbuotojos, bendruomenė, seniūnija sukvietė Utenos literatus į Poezijos ir knygos šventę E. ir A. Čiužų sodyboje. Sodybos šeimininkai- žinomi kraštiečiai: socialinių mokslų daktaras Antanas Čiužas bei filologė Elena Čiužienė. Būtent čia menkutėse grytelėse daugiau nei prieš šimtmetį kaimynystėje varganai gyveno ir kūrė to laikmečio svarbios asmenybės- liaudies meistras Antanas Deveikis (1819-1929), Lietuvą puošęs savo nuostabiais ornamentais padabintais kryžiais ir skulptūromis. Viena jų - „Archangelas Mykolas" puošia Utenos bažnyčios fasadą.
Šalia- žinomas knygnešys Liudvikas Kuliešius, kuris ir palaidotas Kuktiškėse . Gal prieš 20 metų buvo atnaujinamas paminklas prie jo kapo, tad girdėjosi ir gražių pažadų. Kuktiškiečiai savo pažadus tęsi - puoselėja ir džiaugiasi kiekvienu nauju radiniu, siejančiu nūdieną su praeities šviesuoliais . Elena ir Antanas Čiužai čia įsteigė muziejų ir Knygų prieglaudą. Šalia Antano ir Liudviko glaudžiasi kitų kartų rajono kultūros puoselėtojai, jų bibliotekos, eksponatai. Čia susitikome ir su „Verdenės" klubo literatu, ilgamečiu kultūros darbuotoju , nuėjusiu sudėtingą savo veiklos kelią, Jonu Juodvalkiu (1925-1993) ir skausmingai palikusį taip mylėtą savo kraštą, savo kūrybą ir beįsisiūbuojantį Atgimimą.
Atgimimą - lyg istorinę tąsą, Liudvikas Kuliešius gimtosios kalbos lietuvišką raštą puoselėjo spaudos draudimo metais (1864-1904), kurie tęsė 1815 metų Vienos kongreso nutarimą , įteisinusį Rytų Europos tautų nelygiateisiškumą. Atgimimo metu judėjome Europos link, atvirai skelbdami, - pasaulis nežino atvejo, kad svetimtaučiai uždraustų laisvę. Atviresnis pasaulis sužinojo ir knygnešio misiją. Išskirtinai lietuvišką. Todėl kuktiškiečiai didžiuojasi ir gerbia savo krašto reikšmingiausius, šviesiausius, kūrybingiausius žmones, įamžinę juos Stanislovo Karanausko, Klemenso Kupriūno ir kitų autorių sukurtoje skulptūroje, gražiai prie jų skambančia aukštaitiška kalba, dainomis, poezija. Čia visada prisimenamas, prisišaukiamas, mylimas ir laukiamas rašytojas Pranas Treinys, tiek daug šio krašto jausmų ir spalvų sudėjęs savose knygose.
Jau ketvirtą kartą į poezijos ir knygos šventę Kuktiškėse atvyko Utenos klubo „Verdenė" literatai.
Todėl, kad čia juos supranta, domisi ir laukia, kad čia gimtą kalbą puoselėti kvietė Liudvikas Kuliešius ir jam talkinęs menininkas Antanas Deveikis, kad čia jų gyvenimas suartino knygą ir meną, kad jie čia tebegyvena, priglaudę nūdienos kūrėjus, kad šalia duonos nuo seno čia buvo gerbiama knyga ir gimtasis raštas.
Kuktiškių krašto literatai Antanas Gasperaitis, Anelė Araminienė, Zita Dičiuvienė itin nuoširdžiai kalbėjo apie savo šaknis, gimtinę, tėvą, žmones. Netolimuose miesteliuose ar kaimuose gimę , užaugę verdeniečiai Antanas Stunžėnas, Regina Katinaitė – Lumpickienė, Audra Misiukaitė, Rima Lekandrienė mintimis , jausmais, dainomis šiltai papildė kukučių miestelio kūrėjus. Utenoje augusi Donata Prušinskaitė, netolimuose rajonuose gimę Arvydas Jurkaitis, Stepas Eitminavičius, Klemensas Kupriūnas, Bronislava Veikutienė taip pat turėtų kuo pasididžiuoti, papasakoti, supažindinti. Šį kartą ir jų vertybės- Kuktiškių krašto kultūra, savitumai, gebėjimas tas vertybes sukurti ir jomis pagarbiai naudotis.
Gera, kai sodžiuje kepama duona, su daina ruošiamas pienių medus, gebama išgirsti poeto širdies virpesį, dar ir dar pasikartoti, paskaityti gražų žodį .Istorija, emocijos, prasminga ramybė, sūrio baltumas, kmynų kvapas, dukros gražiu Vijolės vardu bučinys Antanines pasitinkančiam tėčiui, 19 a. lietuviška maldaknygė su knygnešio Liudviko įrašu, rūpestingai glostoma ponios Elenos rankose, dailiai ant lininių moterų suknelių bėgantys gintaro lašeliai...
Daugiaprasmis reginių kaleidoskopas vis sukasi Knygnešio ir Kryždirbio kiemelyje Kuktiškėse.
Poezija iš renginio
Zita Dičiuvienė |
Čiužų kiemelyje Kuktiškėse
Brangus šis kiemelis, užsukusiam šičia Kuktiškiečiui tikram Čia kryždirbio, knygnešio gryčia Šviesa jų, išlikus ilgam.
Iš versmių išminties, iš giliausių Praeitis čionai tyliai prabyla Prisiliečia prie to, kas brangiausia Per jausmą, per maldą, per tylą.
Už mūsų lietuvišką žodį, už raštą Ar kryželio ažūrinę pynę Kaip reikėjo mylėt savo kraštą Kad net mirt nebaisu už Tėvynę!
Praeitis kartais grįžus prabyla Lino raštais iš kraitinių skrynių Per jausmą, per maldą, per tylą Iš pasvirusių kryžių medinių. |
Vasara Jau pražydo rugiai, linai mėlynuoja Dalgį papustęs šienpjovys uždainuoja Ir kvepia medum plati pradalgė Pasipuošus čiobreliais kalvos pasmakrė.
Gandras po pievą žirgloja orus Ir nė debesėlio- toks tyras dangus! Palieja aušra iš auksinės taurės Ramybę ir meilę iš Dievo širdies. Ir maldą be žodžių kūrėjui aukoju. |