Mokinukė, parašiusi visai neprastą rašinį iš tautosakos, jį baigia taip:
„ Mūsų seneliai ir protėviai gyveno baudžiavinėje ir kapitalistinėje priespaudoje ir kūrė dainas bei pasakas apie šviesesnę ateitį. Dabar mes gyvename prie socializmo ir kuriame pasakas apie tarybinę tikrovę“.
Kai analizuodamas garsiai skaitau rašinio pabaigą, autorė pasimetusi ir nustebusi žiūri į mane, aiškiai nesuprasdama, kodėl mokytojas toks linksmas.
XXX
- Taip, teisingai, sakinys sudėtinis, - sutinku. – Bet koks? Sujungiamasis ar prijungiamasis? Jeigu prijungiamasis, kokios rūšies?
- Mokytojau, o jūs visas mašinų markes žinote? – netikėtai klausia raudonskruostis.
- Nnnn...nelabai. Jeigu atvirai, visas mašinas skirstau į dvi rūšis: su dviem ratais ir su keturiais. Man to užtenka.
- Na, matote, - apsidžiaugia vaikinukas. – Aš sakinius irgi skirstau į dvi rūšis: sudėtiniai ir nesudėtiniai. Kaip jūs mašinas. Ir man to užtenka...
XXX
Einu koridoriumi. Prieš mane du pipirai, ar ne antrokėliai. Smagūs, linksmi, pilni gyvenimo džiaugsmo. Vienas sako:
- Ale ir skanios arbatos šiandien gėriau.
- Kokios?
- Kmynų.
- Daugiau negerk – vyrams nesveika, - rimtai perspėja antrasis.
XXX
Ir į mūsų mokyklą atvyko praktikantės, būsimos pedagogės. Mes, klasių vadovai ir mokytojai, turime teisę pasirinkti. Į akį krenta galinga geltonplaukė. „Man skirkite šitą“,- duriu pirštu lyg vergų turguje. Po to nutaisau prasižiojusio grimasą ir klausiu studentę: „Ar sutinkate?“ Praktikantę mano familiarumas nuteikia teigiamai ir ji juokdamasi sako: „Taip, sutinku“.
Po poros trejeto dienų paaiškėja, kad mano praktikantė Rūta visais atžvilgiais neprasta. Be to, įtaigiai deklamuoja poeziją, tai aš net savo vedamoje pamokoje paprašau ją padeklamuoti. O pertraukų metu, aptardami praktikantės pravestą pamoką ar būsimos pamokos planą, klasėje vis dažniau užsibūname nuo skambučio iki skambučio. Netrukus ir mokiniai tai pastebi. Kartą išbildėdami iš klasės jie ima ir užtrenkia duris, kurių užraktas, pasirodo, buvo sugedęs. Bet išbėgę į koridorių kažkodėl būriuojasi už durų, negarsiai kikena. Paimu popieriaus lapą, užrašau “pakvieskite ūkvedį arba santechniką“ ir pro durų apačią pastumiu į koridorių. Vėl girdisi „ šu šu - šu šu“ ir netrukus mano lapas grįžta atgal. Kitoje pusėje kaligrafiškai išraityta: „O kunigo nereikia?“
Kadangi man prasidėti su kunigu jau buvo šiek tiek per vėlu, tai toji Rūta vėliau tapo Jonuškiene. Tokia pavarde ji ir į Rašytojų sąjungą priimta.
XXX
Beveik visą laiką mokiau vyresnės klases, dar kartais septintokus ar aštuntokus, bet štai ėmė ir davė penktokus.
– Tik švelniau su jais,- taktiškai įspėjo mokymo dalis.
Klasėje jaučiuosi lyg dramblys porceliano parduotuvėje. Stengiuosi įsiminti visas pavardes ir visus vardus. Stengiuosi kreiptis tik mažybinėm formom, kurios iš mano lūpų, ko gero, skamba kaip ironija ar parodija. Be to, tuos mažybinius vardelius vis painioju arba pamirštu. Kažkodėl galiniame suole sėdintis bene mažiausias ūgiu penktokėlis kliba, juda, niekaip nenustygsta vietoje. Parodau parkeriu ir sakau:
- Ar negalėtų tyliau ir va tas smulkus pilietis?
„Smulkus pilietis“ lyg ir įsižeidęs prityla ir atsiverčia knygą.
Baigėsi pirmas trimestras. Išvedus trimestrinius pažymius dar liko šiek tiek laiko, ir penktokai ima mane klausinėti šio bei to, pagaliau – kiek man metų. Pasiūlau spėti. Spėlionių skalė svyruoja tarp 40 ir 55.
- Trisdešimt aštuoni,- žvaliai šūkteli viena mergaičiukė, matyt, norėdama įsiteikti.
- O žinai, beveik atspėjai. Trisdešimt treji, - nusišypsau.
Kažkada mano pavadintas „smulkiu piliečiu“, dėdamas į portfeliuką vadovėlius, lėtai, lyg pats sau, bet kad kiti girdėtų, sako:
- Koks jaunas ir koks stambus pilietis...
Pasirodo, nepamiršo. Atkeršijo.