Pabandom kurti humoristinį eilėraštį – rezultatas ne ką geresnis. Suskamba skambutis. Jau ruošiuosi išeiti, bet tarp durų atsistoja šlakuota nosimi, rusvo plauko papūtžandis ir sako:
- Jums, mokytojau, lengva buvo sugalvoti pirmą eilutę. Bet dabar pirmą sugalvosiu aš, o jūs antrą pasakykit, ilgai negalvodamas.
Visi žino, kad rašau eilėraščius, bet jokios garantijos, kad nesuklupsiu.
- Na, sakyk tą savo eilutę,- pasiūlau.
- Atsikėliau anksti rytą.- meta smagią eilutę papūtžandis.
Net nepajutau, kaip užbaigiau:
- Pilna lova privaryta.
Plojimai audringi, papūtžandis pasimetęs, o mokytojas su savo abejotinu pedagoginiu taktu neria iš klasės.
Kitą dieną, vos įėjęs į mokyklą, girdžiu, kaip mano jau pažįstami aštuntokai vienas kitą sveikina skanduodami:
Atsikėliau anksti rytą,-
Pilna lova privaryta.
Ir taip – gal visą mėnesį, kiekvieną rytą.
Nė vienas mano eilėraštis nei iki to, nei po to nebuvo tiek ilgai ir su tokiu pasimėgavimu cituojamamas.
XXVIII Aukštaitijos vargonų muzikos festivalio programa
