Petro Panavo internetinis dienoraštis

Aš, išgirdęs šitą  pasakojimą  ir internete susiradęs Skyrybų centro skelbimą, nežinojau, ar juoktis, ar verkti, ar pritarti naujovėms, ar piktintis. Bemąstydamas, kaip elgtis, staiga nei iš šio, nei iš to prisiminiau mūsų literatūros klasiką  Juozą  Baltušį, kuris kadaise vieno pasisėdėjimo užstalėje metu paklausė manęs, kiek kartų esu skyręsis.. Kai pasakiau, kad dar nė karto, klasikas draugiškai paplojo man per petį ir pasakė: „Jeigu dar gali kentėti-  kentėk.. O tai pirst-pirst ir apsivedė, pirst-pirst  ir išsiskyrė. Visos jos vienodos - kam juokinti žmones..."
Pasakymas, kad visos ir visi vienodi, gal ir per daug kategoriškas, bet antrąją  pusę dažniausiai pasirenkam tokią, kokios esam verti. Be abejo, skyrybų visiįkai išvengti nepavyksta net morališkai brandžiausioms bendruomenėms, bet didžiuotis, kad esame skyrybų pasaulio čempionai, kažin ar labai gudru. Tiesa, žalias jaunimėlis kartais teigia, kad mes, vidutinio ar vyresnio amžiaus žmonės, esame beviltiškai atsilikę, kad reiktų eiti į koją  su gyvenimu, mąstyti naujai. Bet juk nieko naujo moralės srityje nei išradome, nei suradome. Jau senovės Romoje buvo toks moralinis pakrikimas, tokia papročių degradacija, kad mes, ko gero, tokio lygio dar nepasiekėme. Bet kai kurie istorikai teigia, kad kaip tik dėl moralinio degradavimo Romos imperija ir žlugo... Yra apie ką  pamąstyti.